Filed under: knygelės/bookbinding
O taškiukai, o rožytės, o romantiška virtuve. O mes imam ir gaminam. Čiumpam miltų stiklinaitę, kiaušą, pieno ir…
blynaitis gaunasi visai skanus. Va, užrašom receptus…
***
Oh the dots, the roses, and romantic kitchen. Let’s take something and bake something. Put some flour, add an egg, pour some milk and… eat your pancakes. Don’t foget to write down your recipes.
Žinau, pasakysit, kad jau kam, bet blynams recepto nereikia. Gal ir sutikčiau, bet man niekuomet nesigauna tokie puikūs blynai kaip mano tėčiui. O jis net negali išduoti to slapto recepto, nes… viską daro iš akies. Todėl, matyt, iki gyvenimo galo neišmoksiu kept tobulų blynų.
***
I know you probably say that pancakes don’t need recipes. You just make them. But for some unknown reason I can’t get my pancakes to be half as good as my dad’s. And he can’t even give me his secret recipe because he doesn’t have one. So I think I’m doomed for the rest of my life bake imperfect pancakes.
Beje, labai mėgstu vartyt visokias receptų knygas ir kitų žmonių receptus. Net seilės teka. O jei dar su nuotraukom. Nors išbandytiems receptams nė nuotraukų nereikia – atminty skoniai ir kvapai būna taip įsirėžę, kad taip ir svajoji dar ir dar kartą paragaut. Šiuo metu labiausiai norėčiau grįžt į Paryžių ir vėl iš naujo ragaut visus gardėsius, arba važiuot į Romą ledų. Nenusimato nei Paryžius, nei Roma, tad svarstau, kad gal bent ledų gaminimo aparatą nusipirkt būtų neprošal, gal pavyktų priartėt prie tikrųjų ledų skonio.
***
I love reading recipe books, food blogs and other people’s recipes. Oh it makes my mouth water. All those photos of wonderful food makes you want to eat. But for the recipes you’ve already tried you don’t need a photo anymore – it makes you feel all the tastes and smells simply by re-reading a recipe. You instantly want to taste it. Right now I’d love to go back to Paris for all the pastries and to Rome for the ice-cream. But the possibility is unlikely. So maybe I’ll go buy myself and ice-cream machine and hope that one day my ice-cream will at least reseble those I had in Rome.
Filed under: mezginiai/knits
Mėgstu važiuoti viešuoji transportu, nes tuomet atsiranda laiko skylė sudėlioti visokias mintis, stebėti pakeleivius, žiūrėti per langą ar pamiegoti. Esu įsigudrinusi miegojimo viešajame transporte profesionalė – moku pramerkti akį kiekvienoje stotelėje, bet sugebu susapnuoti bent 5 sapnus. Bet pastarosios kelionės namo iš darbo praskriejo su vąšeliu rankose.
***
I love using public transport. It’s a great gap of time to sort your thoughts, look through the window or at people, and even to sleep. I’m quite a professional sleeper on public transport. I open one eye at every stop, yet I manage to dream at least 5 dreams during that short trip. However, some of the latter trips home from work I spent with a crochet hook in hand.
Pastaruoju metu ne milijonas laiko lieka rankdarbiams, bet nusprendžiau, kad šią vasarą nepasišiukšlinsiu ir nunersiu Ugniui naują kepurę, su kuria jis galbūt neatrodys kaip mergaitė. Ir šiaip… tiesiog nunersiu kepurę, nes jau pernai apie tai galvojau, bet taip ir neprisiruošiau.
***
I don’t have tons of time on my hands for crafting right now, but I decided that this summer I’ll be better and crochet Ugnius a new cap wearing which he might even look more like a boy than a girl. I really thought of it last year, but it ended up being an unrealistic plan.
Smagiausia buvo, kai jau teko primatuot dar nebaigtą kepurę Ugniui. Atsargiai laikydamas siūlų kamuolį rankoj ir pusę kepurės ant galvos, nutipeno iki veidrodžio.
– Ugniau, ar gera? – klausiu.
– Gera, tik truputį baisi, – juokdamasis atsako pilietis.
***
The funniest moment was when I was first trying to do the fitting. Holding a yarn ball in one hand and wearing a half-finished cap he carefully went to the mirror.
– Ugniau, is it good? – I asked him.
– Good, but a little bit scary, – answered my guy.
Filed under: receptai/recipes
Mėgstu kavą, bet prie kavos dažniausiai dar norisi ir deserto. Bėda. O dar dabar, kai, atrodo, karščiai įsisiūbuoja, karšta kava taip nebežavi. Taigi nusprendžiau pasigamint tiesiog kavos desertą – išspręsiu pyragaičių dilemą, o ir karštą vasaros dieną pats tas… nors gal geriau ne dieną, o vakare, nes kreminis kavos likeris gal ir skanu, bet nelabai tinka sėdint darbe bet kokiam pavidale..
***
I like coffee, but I usually want to eat something sweet while drinking it. A problem it is. Also, with the hot weather coming back hot coffee is not one of my favourites. So I decided to make a coffee dessert and solve both the pastry problem and the heat question. It’s great for a hot day like that, or better yet a warm evening because a cream liqueur surely tastes good, but it’s not so great having it at work in any form.
Taigi tikrų tikriausia… kavos žėlė su kreminiu kavos likeriu “Poema” (nors įtariu, kad būtų dar skaniau, su karališkų slyvų “Poema”) ir pieno puta. Tikrai nesu žėlė gaminimo profesionalė. Iš vaikystės prisimenu fantastiško grožio saldžias močiutės žėlė ir mamos sterko užpiltines, dekoruotas valgomom gėlėm, pakalnutėm ir kitokiom grožybėm. Jei atvirai, žėlė gaminu kokį kartą per metus ir gamyba baigiasi tuo, kad su žėlė milteliais sumaišytas vaisių sultis supilu į indelį. Viskas. Šįkart nusprendžiau truputį pavargti ir išbandyt žėlė sluoksnius. Gal ne idealiai, bet pavyko. Kitąkart dar truputį geriau leisčiau kiekvienam sluoksniui pastingti.
***
So this is a coffee jello with cream cofee liqueur (though I think it would even be better with plum liqueur) and a milk foam. I am not into making jelly. I remember my grandmother making jello decorated with fruits and my mom making jellied fish with flowers made from vegetables. It always looked so great. As for me, making jello means mixing juice or fruit pulp with jello powder and pouring it into glasses. That’s it. But I decided to try layers this time. Maybe they’re not ideal, but it worked even though next time I would wait longer for each layer to set.
Taigi receptas labai paprastas ir tikrai “iš akies”, tiesiog žėlė miltelių kiekį pasiskaičiuoti reikia pagal ant pakuotės parašytą vandens kiekį.
Imam:
Grietinėlės kavos likeris “Poema”
Kava
Pienas
Cukrus
Žėlė milteliai
Gaminam:
Išbrinkinam žėlė miltelius.
Pašildom likerį, įdedam išbrinkintą žėlė.
Įpilam į stiklines. Laukiam, kol atvės ir sustings.
Pasidarom mėgstamos kavos. Įdedam cukraus, išbrinkintą žėlė. Atvėsinam iki kambario temperatūros.
Atsargiai plona srovele pilam į stiklines ant sustingusio likerio. Laukiam, kol atvės ir sustings.
Pakaitinam pieną, įdedam cukraus, išbrinkintą žėlė. Galim išplakt iki putų. Atvėsinam iki kambario temperatūros.
Atsargiai plona srovele pilam į stiklines ant sustingusios kavos. Laukiam, kol sustings. Valgom!
***
The recipe is really easy and I made everything just measuring by eye.
You’ll need:
Cream coffee liqueur (or any other you like)
Coffee
Milk
Jelly powder
Sugar
Let’s make it:
Dissolve the jello powder in water.
Heat the liqueur and add the dissolved jello. Pour it into a glass. Wait and let it set.
Prepare the coffee you like, add sugar, and dissolved jello.
Carefully pour it onto the liqueur layer. Wait and let it set.
Heat your milk, add sugar, and dissolved jello.
Carefully pour it onto the coffee layer. Wait and let it set. eat!
Jei likerio neužvirsit, o tiesiog pašildysit, laipsniai niekur nedings, bet jei nenorit alkoholinio žėlė, užvirus likerį, laipsniai išgaruos.
***
If you won’t boil the liqueur, the alcohol will not dissapear. However, if you don’t want any alcohol in you jello, boil the liqueur and the alcohol will evaporate.
Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad Paryžiuj nemažai pinigų palikau už saldėsius, ypač už “makaronus” (macaronsus). Labai lengvi, labai skanūs, visokiausių skonių ir laaabai gražūs. Tai va, žinau, kad galima tokius ir namie išsikept, tik kol kas mano pastangos buvo labai nevykusios ir nė nebandysiu čia demonstruot.
***
It’s not a secret that when I was in Paris, I spent quite a sum on pastries and especially macarons. They’re so light, so tasty, and soooo beautiful. I know you can make them at home, but my experiments always end up in a bin. I’m totally not getting something. Though I still hope I will conquer them one day.
Negaliu atsispirt visokiausiems saldumynams. Kai pradėjau dirbt, mano liemuo padidėjo keliais centimetrais, nes tiesiai prie biuro yra kepinių parduotuvėlė, už kampo – kita, už kito kampo – dar viena. Žodžiu, labai rizikinga, nes periodiškai bendradarbiai kursuoja žemyn “ko nors skanaus.” Taip vieną kartą bekursuodama užsukau į “Stiklių” Ponių laimę. Prisimenu, kai senais laikais “Ponių laimė” buvo Gedimino pr. ir atrodė kaip tikras stebuklas su savo įmantriais pyragaičiais. Dabar vitrinose irgi puikuojasi visokie tortai, sausainiai ir pyragėliai. O vieną dieną pastebėjau “makaronus”! Puoliau džiaugsmingai plot rankom, tačiau geriau įsižiūrėjau ir… išvaizda jie nė iš tolo neprilygo tiems, ragautiems Paryžiuj. Nusprendžiau, kad išvaizda – dar ne viskas, ir maišelyje parsinešiau kelis gražesnius avietinius ir šokoladinius “makaronus” į darbą. Ir… o nusivylime, matyt tų “makaronų” niekas neperka, nes atrodo, kad jie vitrinoj gulėjo amžių amžius. O jau galvojau, kad galėsiu pasidaryti sau mažąjį Paryžių kur prie Vilnelės. Gal visgi reikės rimčiau užsiimti kepimu.
***
I cannot resist sweet things and once I started working in my new job, my waist line has added a couple of centimeters to it. You know why? Because right beside my office there is a pastry shop, on a corner next to it – one more, and one or two more in a couple of minutes of walking distance. My colleagues are going downstairs a couple times a day for “something sweet”. So one day looking for something new I wandered into “Stikliai” pastry shop. I remember when in the old days the shop was in another street and it looked like a miracle with all those wonderful cakes and cookies. They do have quite a selection today as well, and I discovered that they actually have macarons! I was delighted at first, but after a close inspection I saw that their looks aren’t that great. Anyway, it was on my list and I really wanted to try them out. So I brought them to work, made myself coffee and… what an unpleasant surprise, it seems that macarons are really unpopular and have stayed on a shelf for quite a while. And I secretly hoped to make a little Paris on a weekend. After all I probably should spend some time in a kitchen.
Prieš kelias dienas baigiau skaityti amerikiečių rašytojos, turinčios Lietuvoje šaknų, romaną “Tarp pilkų debesų“, kuri pateko į New York Times bestselerių sąrašą. Tik niekaip nesuprantu, kodėl tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje ji pozicionuojama kaip jaunimo literatūra. Kažko nesuprantu, nes man tai nelabai panašu į jaunimo literatūrą – vargu, ar lietuvių tremties istorija man atitiktų šią kategoriją, nors neneigsiu, kad parašyta paprastai (bet ne prastai), greitai skaitosi, o istorija pasakojama iš jaunos merginos perspektyvos. Bet kokiu atveju, skaitydama išverkiau akis. Taip, dažnai verkiu žiūrėdama filmus ir skaitydama knygas.
***
I’ve just recently finished a novel by an American author having Lithuanian background “Between Sades of Gray” that has appeared on a New York Times Bestseller list. I don’t really understand why the book is described as children and youth literature both in America and Lithuania. Somehow the story of exile to Siberia during the Stalin regime doesn’t sound like something for children. I really enjoyed it even though I cried my eyes out (yes, I do tend to cry while watching movies or reading books).
Bet įdomiausia, kad netiesiogiai apie šią rašomą knygą žinojau jau prieš dvejus metus. Nes netikėtom aplinkybėm ”Etsy” parduotuvėlėj buvau paprašyta padaryt lietuviškumu spinduliuojančią knygelę būtent knygos autorei Rutai, kuri į mano knygelę turėjo rašyti knygos juodraščius ir mintis knygai. Tai va tokie netikėti ryšiai kartais suveda žmones ir knygas skirtingose pasaulio vietose.
***
But the most interesting part is that it appears I knew about this book coming two years ago, when in my Etsy shop I was asked to make a Lithuanian design book for the author to make notes and write drafts. Sometimes people and books are connected in mysterious ways.
