Šiandien aš nusprendžiau būti didi fotografė… ne, ne, juokauju. Iš tiesų tiesiog nusprendžiau išmokti pasidaryti fotoaparatą – manau, tai kur kas paprastesnis siekis, juk taip? Tik kadangi aš esu gan prastas savamokslis, teko nukeliauti į kursus.
***
Today I decided I would become a great photographer. No, actually, I decided I will learn how to make my own camera. What a goal, eh?
Fotoaparatas iš degtukų dėžutės (pinhole), manau, pradžiai – pats tas. Jei trumpai apie pinhole’ą, tai toks primityvus fotoaparatas senas beveik kaip pats pasaulis, o tiksliau, kaip Aristotelis. Tiesą sakant, pinhole’u gali būti kas tik nori: degtukų dėžutė, sausainių dėžutė, lagaminas ar net kambarys.
***
A camera from a matchbox (pinhole) is, I think, a great start. Pinhole is a primitive camera, an old idea dating back to Aristotle. Pinhole can be virtually anything: a matchbox, a cereal box, a suitcase and even a room.
Bendram išprusimui – fotografijos pradžia laikoma 1839 m. sausio 7 d. Viskas prasidėjo nuo varinių plokštelių – dagerotipijų… o baigėsi, štai – pykšt pokšt skaitmeniniais fotoaparatais.
***
For general knowledge – the begninning of photography is January 7, 1839 starting with copper plates daguerreotypes and ending with… snap snap… digital photography.
Gudresniems už mane, kurie moka atidžiai vadovautis instrukcijomis, yra puikus puslapis, kaip pasigaminti pinhole iš degtukų dėžutės. O tie, kam reikia instruktoriaus, sekite galerijos “Actus magnus” naujienas. Garantuoju, kad bus dar.
O aš savo nuotraukas parodysiu artimiausiu metu, jei tik gausis kas.
***
Those smarter than me who can follow instructions clearly, learn how to make a pinhole from a matchbox yourself. And those who need guidance, follow the news of ”Actus magnus”. I bet there will be more courses offered.
I’ll show my pictures as soon as the film is finished.
Prisimenu, vaikystėje turėjau tokią knygą “Origami”. Tikriausiai ją turėjo pusė Lietuvos ir sėkmingai lankstydavo visus tuos žvėrelius ir gyvulėlius. Tik ne aš. Dažnai pasiimdavau pavartyti tą knygą ir vis norėdavau ką nors išlankstyti, o bet tačiau, nuo pat mažų dienų buvau origamio aliteratė. Per visą vaikystę nesugebėjau išlankstyti nė vieno nė mažiausio dalykėlio iš visos knygos. Atsimenu, labai pavydėjau sesei, kuri mamai kovo 8 d. proga išlankstė tulpes iš languoto sąsiuvinių popieriaus. Taigi origamį kaip man neįkandamą meno rūšį palikau protingesniems ir gudresniems už save.
O štai praėjusiais metais, kai teko sukti galvą popieriaus tematika, atsiminiau origamį ir, žinoma, savo nesėkmes. Tačiau nusprendžiau kibti į darbą ir kaip nors priversti man paklusti popierių. Mano planas buvo išlankstyti 1000 gervių laimei. Iš pradžių sekėsi nelabai kaip, bet internetas visagalis man padėjo ir galiausiai sugebėjau išlankstyti, ne, ne 1000, bet bent jau 100 gervių. Tai – vienintelis mano origaminis laimėjimas, nes daugiau nė vienas origamio gyvunėlis man vis tiek nepasiduoda. Bet galiu pasakyti, kad gervių lankstymas – labai meditatyvus užsiėmimas, nors tikriausiai norint išlankstyti tobulą gervę, reikia išties prieš tai jau būti išlanksčius 999.
Bet tokiems origaminiams aliteratams kaip ir aš, norintiems pradžiuginti artimą savo, nebūtina mokėti lankstyti gerves patiems. Galima prisidėti prie projekto “Origami gervė paštu” ir taip nustebinti draugus visuose pasaulio kampeliuose, o gal net ir laiptinės kaimyną.
O jei visgi norisi patiems išmokti lankstyti gervę, bent jau man labiausiai kažkada padėjo šitas aprašymas su iliustracijom.
I’ve been an origami looser since early childhood. When probably all Lithuania folded origami consulting a popular book at those times, I only looked at the beautiful pictures and sighed with despair. And when my sister gave my mother a bunch of folded origami tulips, I went green with jealousy. However, last year I was determined to folda thousand cranes for luck… and so now cranes are the only thing I’m capable of folding. But don’t you think I folded a thousand. I decided a hundred would be enough to bring me all the luck that I need. And even though I enjoyed folding cranes, I think you might only fold a perfect crane after folding 999 of them. Maybe that’s why you need a thousand for luck.
But if you are an origami looser the way I am, there’s no need to fold cranes yourself. Surprise your friend or maybe your neighbour with a folded crane by simply joining “Origami Crane by Mail”. Yes, you can do that even if you don’t live in Lithuania. Let a thousand cranes fly into the sky (or by air mail).
Just in case you want to fold an origami crane yourself, I want to share a great tutorial that helped me most.
Gyvenime taip kartais bent jau man nutinka, kad būna sunku apsispręsti. Na tiesiog negali pasirinkti vieno iš dviejų – reikia abiejų. O ypač taip man nutinka žiemą, tiesą sakant, kiekvieną žiemą. Kai eini gatve spustelėjus šalčiui rankas susikišęs į kišenes ir jauti, kaip šąla pirštų galiukai. O sustojęs prie kiosko nusipirkti laikraščio privalai nusiimti pirštines ir šaldydamas jas iki raudonumo turi skaičiuoti centus sugrubusiais pirštais.
Tokiomis akimirkomis galvoju, kad reikėtų ypatingų pirštinių… ir pirštuotų, ir kumštinių viename. Nes juk su kumštinėmis žiemą kur kas šilčiau, o su pirštuotomis – patogiau. Bet juk nesimausi dviejų porų skirtingų pirštinių ant vienos rankos. Ir štai… genealioji mintis, seniai išrastas dviratis… pirštuotos ir kumštinės pirštinės viename!
Taigi traukiam siūlus, mezgimo knygą, truputį fantazijos kaip visa tai įgyvendinti ir žiūrim, ką turim. Siūlai mano mylimi “Ssh” Merino soft, virbalai Nr. 2.5 ir senoji sovietinė mezgimo knyga. Savaitėlė laiko ir gimsta pirštinės. Tikiu, kad patyrusioms mezgėjoms čia būtų gal kelių vakarų darbas, bet iki šiol mokėjau megzti tik kojines. Tiesą sakant, mokykloj kartą teko megzti pirštines… kumštines… gavosi abi gerokai skirtingų dydžių, nors akių dėjau tiek pat. Taigi nuo mokyklos laikų daugiau pirštinių nebemezgiau. O dabar štai va… galiu oficialiai savimi didžiuotis.
Pirštinės jau išbandytos ir turiu pasakyti – baisuliniškai geras daiktas, kai reikia skaičiuoti monetas, pasirašyti ant čekio ar fotografuoti. Šaunus išradimas. Jei mokat megzt pagal angliškas instrukcijas, galit pabandyti nusimegzti savo versiją.
Sometimes it happens that you have to choose. Often it’s between mittens or gloves, especially when your hands are freezing while you try to count cents at your local kiosk for a morning newspaper in winter. But there is a solution mitten-gloves or gloves with mitten tops.
After I tried knitting gloves in highschool and one was way bigger than another, my experiments with gloves were over for a long time. I always thought the only thing I can knit is socks, but… with loads of help of a book, my favorite “Ssh” Merino soft yarn, needles and a bit of imagination I got the result I’m really happy with. Yay, I can be so proud of myself. And the mitten-gloves have already been tested. Great for counting money, signing bills, taking pictures and so much more!
You can try knitting them yourself.
Filed under: pamokėlės/tutorial, rankdarbiaujam/making, siuviniai/embroidery
Man patinka siuvinėti, nes siuvinėjant dingsta visos mintys ir pamiršti viską aplink – labai raminantis užsiėmimas. Kartais kyla noras ką nors išsiuvinėti, bet gi neapkabinėsi namų siuvinėtais paveikslais, kurie kartais visai “nei į tvorą, nei į mietą” ant buto be interjero sienų. O jei tenka dovanoti, tai verčiau renkuosi bent kiek panaudojamus daiktus, nei šiaip dekoro elementus. Tad šįkart, kai nusprendžiau išsiuvinėti nedidelį daikčiuką dovanų žmogui, kurį nelabai gerai pažįstu, pagalvojau, kad tai turėtų būti koks nors praktiškesnis dalykėlis nei vien paveikslėlis.
Pirma norėjau pasiūti mažą Kalėdom kvepiantį maišelį, bet kai pradėjau derinti išsiuvinėtą paveiksliuką su įvairiomis medžiagomis, maišelis pasirodė per didelis ir gal net nelabai kam naudingas. O tada pagalvojau apie smeigtukinę (pinkeep’ą). Anksčiau niekada neteko tokio daryti, tik gauti dovanų. Bet panaršiusi radau štai tokią pamokelę, kaip gaminti smeigtukines. Pamokėlė man patiko tuo, kad čia išsiverčiama be klijų – vien tik siūlai ir rankos. Tad kibau į darbą ir manau, kad rezultatas gavosi visai neblogas, truputį kvepiantis Kalėdom, bet nelabai banalus. Tiesa, pirmąkart išbandžiau ir turimą evenweave medžiagą – pasirodo, labai smagu ant jos siuvinėti… Ir I. Vautier širdelė puikiai tiko smeigtukinei, kurią galima naudoti ir pagal paskirį, ir kaip kalėdinį ornamentą.
I love cross-stitching because it’s such a relaxing and mind cleansing activity. I often have an urge to cross-stitch something, but I don’t want my walls of the flat with no interior to be covered in framed cross-stitches. And if I decide to make a cross-stitched gift, I rather choose something more practical. So once I decided to cross-stitch a little something for a person I don’t know all that well, I thought of sewing a little bag for Christmas cookies maybe. But once the cross-stitched part was done, it did not want to be turned into a bag for one reason or the other. It wanted to become a pinkeep.
I’ve never done a pinkeep before, but with the help of Internet allmighty I found a great tutorial on making pinkeeps. I liked it because it uses no glue – only thread and your hands. So I decided to try it out and was quite pleased with the end result, a bit Christmasy, but not too sweet. Also, this was the first time I tried cross-stitching on evenweave. I like it much more than Aida and almost as much as or maybe even a bit more than linen . I. Vautier heart fit perfectly well to become a pinkeep that can be used both for keeping pins and as a small Christmas ornament – you choose.
Kol gražuolės lietuvaitės vis šaltais rudens vakarais ir speiguotomis žiemos dienomis puikuojasi nuogais pilvais, auskarais bambose ir šmėžuojančiais apatiniais, pasaulis madingai gręžiasi į sveikatą ir slepia apatinius. Japonai pirmieji pamėgo pilvo šildiklius haramaki ir šią madą siunčia į pasaulio gatves. Nenuostabu, kad haramaki kilo iš Japonijos – tokia juosta, padengta grandinių šarvu, saugojo samurajų pilvus nuo 16 amžiaus. Tiesa, dabar haramaki kur kas stilingesni.
Aš madų vaikytis nepuolu, tačiau šiuo metu, kai vis didėjantis pilvas ima lįsti iš mylimiausių marškinėlių, tokia pilvo juosta pasirodė itin praktiškas dalykas. Tiesa, dabar dar šilta ir man reikia ne tiek šildymo, kiek apsaugos nuo vėjo ir saulės, todėl nenorėjau labai šiltos juostos.
Teko gerokai paplušėti, kol radau juodo medvilninio trikotažo. Tiesa, norėtųsi įvairesnių spalvų ir raštų trikotažo, bet panašu, kad Lietuvoj tokie būna tik iš viskozės ar poliesterio. Pasistengus visgi pavyko rasti įvairesnių spalvų medvilninio trikotažo, tad čiupau po pusmetrį juodo ir jūros bangos audinio (vėliau paaiškėjo, kad tokio pusmetrio užteks dviem storom arba keturiom plonom juostom) ir kibau į darbą.
Pamokėlę, kaip pasigaminti haramaki galima rasti čia. Tačiau aš savąjį gaminau iš viengubo, o ne iš dvigubo trikotažo sluoksnio, todėl viskas vyko greičiau ir paprasčiau, kiek tai gali būti siuvant trikotažinį audinį. Pirmąkart bandžiau kirpti, matuoti ir siųti trikotažą. Šiuo atveju tikrai tinka taisyklė: “Devynis kartus pamatuok, o dešimtą – kirpk.”
Beje, tokios pilvo juostos ne tik stilingos. Jos tinka ir tiems, kurie mėgsta naudoti senus daiktus, nes jas kuo puikiausiai galima pasigaminti iš senų patinkančių marškinėlių.
