Kadangi dabar toli nuo namų retai išeinu, o ir Kalėdinėmis dovanomis kai kuriais atvejais teko rūpintis jau po Kalėdų, tai ieškojau gražių dovanų su pristatymu į namus ir greitai. Ir radau labai nuostabią žaislų krautuvėlę “Paukščių pienas”. Gal ir gerai, kad ji – tik internetinė, nes jei būtų tikra, tai nesusilaikyčiau ir norėčiau nupirkti viską. O dabar pasitenkinau “pasivaikščiojimų draugeliu” vienai nedidelei mergaitei. Kad būtų tikresnė reklama, pridėsiu, kad šitą draugelį gavau kitą dieną po apmokėjimo. Na ir operatyvumas!
Just advertising this wonderful toy shop “Pauksciu pienas”. Beautiful toys, fast delivery… difficult to choose from. I think I’d buy everything in there if I could.
Filed under: parduotuvės/shopping, rankdarbiaujam/making, siuviniai/embroidery
Viešėdama Klaipėdoje užtikau ypatingą aliejų parduotuvę, iš kur parsitempiau maišelį su avokadų, abrikosų kauliukų ir makadamijos riešutų aliejais ir dar parsitempiau džiovintų apelsinų žiedų. Ką su jais daryt -neįsivaizduoju, bet kvepia tai labai skaniai… todėl nusprendžiau juos pasilaikyti, kol sugalvosiu, ką iš jų gamint (kol kas svarstau apie mažutėlius kvepiančius dalykėlius, bet šiaip tie žiedai turėtų idealiai tikti savos gamybos muilui, tik aš dar ne tokia pažengusi šitoj srity). Tegul kol kas kvepina mano kambarius.
Bet kaip žinia, tokiems prabangiems dalykams kaip džiovinti apelsinų žiedai, reikia ir bent kiek prabangesnio laikymo būdo nei popierinis-plastikinis maišelis. Nes kas gi pagaliau laiko tokius puikius dalykus tokiuose negražiuose maišeliuose? Todėl gimė idėja pasigaminti mažulytį “vardinį” maišelį būtent žiedams laikyti. O kadangi siuvinėti mažus dalykus yra kur kas smagiau, nei siuvinėti “paklodes”, tai čiupau į ranką adatas, susiradau schemą, iš akies pasirinkau spalvas ir ant paprasčiausios 16 Aidos pasiuvinėjau žydinčių apelsinų.
Po to atėjo metas sudėtingesniems darbams – siuvinį įkomponuot į maišelį 
Pradėkim nuo to, kad iš manęs ne kokia siuvėja, moku nusiūt tiesią siūlę ir labai tuo didžiuojuosi. Bet vis tiek prisiverčiau imt į rankas lietuvišką drobinę medžiagą ir kibti į darbą. Procesas buvo gan greitas ir nereikalaujantis ypač daug aukų (nei vienos traumos siuvimo metu). Konstrukcija nelabai apgalvota, bet jos trūkumus pastebėjau tik pasiuvusi maišelį ir nusprendžiau, kad kiekvienas mes turim savų trūkumų – maišelis irgi.
Dabar teks kibti į darbą ir gaminti naujos konstrukcijos “prabangų” maišelį levandų žiedams.
Kadangi esu gražių popierių ir medžiagų gerbėja, niekaip nesuprantu, kodėl į Lietuvą niekas neveža įdomaus popieriaus. Jokių rankų darbo lapų, jokių įdomesnių raštų, tik tie patys nuobodūs balti ir spalvoti lapai. Reikia laaaabai gerai paieškoti, kad atrastum bent kažką įdomesnio. Įdomu, ar čia paklausos nėra, ar tiesiog tuo niekas neužsiima.
Mūsiškėm medžiagom aš daugiau-mažiau patenkinta. Yra tikrai neblogo lino ir medvilnės, o pastaraisiais metais net ir įdomių motyvų galima aptikti. Bet vis tiek būtų smagu pasidairyti ir į skandinavų medžiagas – jų medvilnė visai kitokiais raštais marginta, tad pasirinkimas būtų tikrai įdomesnis. Bet vėlgi, niekas į Lietuvą neimportuoja, niekur nenusipirksi. Labai gaila.
Tad labai džiaugiuos, kad šiandien į rankas jau pasiėmiau Marimekko meškas.
Taigi kad jau vasara, tai norisi ištrūkti iš savojo miestelio ir pažiūrėti, kaip kitur žmonės gyvena. Ta proga nusprendėm išrūkti į laisvą dvasia miestą pailsėt nuo rutinos, pasisemti idėjų ir įkvėpt kitokio oro. O oras buvo tikrai puikus bet miestas pasirodė dar puikesnis. Galėčiau ten gyventi… tikriausiai dar ir dėl to, kad rankdarbių parduotuvės ten toli gražu ne tokios kaip pas mus. O vargeli. Kai užėjau į popieriaus parduotuvę, tai galvojau, kad reikės mane iš ten išnešinėti – pati savo kojom neišeisiu, o jei išeisiu, tai būsiu ten savo kailį pardavusi. Tokia gausybė pačio įvairiausio popieriaus, kurį tik ir norisi liesti, čiupinėti, o po to į tašę krautis ir dar tas velnio pardavėjas, kuris jau bepakuojant mano tikrai tikrai nedidelę krūvelę bedė pirštu į gretimą gulintį juodą lapą, dekoruotą auksinėm sakurų šakelėm, ir priminė, kad jis – rankų darbo ir labai gražus. Aha, pati matau kad labai gražus. Dabar jau gailiuosi, kad nepasiėmiau. Matyt teks dar sugrįžti, nes po tokios parduotuvės nebesinori į mūsiškį pasirinkimą žiūrėt.
Filed under: parduotuvės/shopping
Kartais man atrodo, kad parduotuvių darbuotojai tikriausiai galvoja, kad man galvoj trūksta poros varžtelių. Kai aš ateinu į popieriaus parduotuvę ir pusę valandos kamuoju pardavėją, versdama jį išnaršyti visas lentynas, daryti naujus užsakymus, klausinėju visokių kvailų klausimų, prašau, kad pasakytų, kiek vieno popieriaus lapų tilps į didesnį popieriaus lapą ir panašiai, o galiausiai pareiškiu, kad ateisiu rytoj ir jis man dar supjaustys lapus pageidaujamais dydžiais, man regis, jis galvoja, kad aš pati nežinau, ko noriu.
O kai ateinu į audinių parduotuvę ir paprašau padeginti man norimą audinį… jei aš būčiau pardavėja, nieko gero nepagalvočiau.
Man regis audinių ir popierių parduotuvėse jau jaučiuosi kaip namie :)
O vakar pagaliau nusičiupau lobį, apie kurį ilgai svajojau:
