Filed under: šiaip/stuff
Būna, kad kartkartėm sėdžiu ilgai naktimis su puodeliu arbatos rankose, galvoje sukasi daugybė minčių ir projektų, o rankos nekyla dirbti. Atrodo, galėtum griebtis ir to, ir kito, bet tik sėdi suglebęs ir nenori pasijudint iš vietos. Ir jautiesi pavargęs tarsi būtum nukeliavęs šimtus kilometrų, bet mintimis. Dabar pasiilgstu tvankių vasaros naktų ir sėdėjimo balkone, kai turi bent pateisinamą priežastį nieko neveikt – kai karštis per dieną atima visas jėgas. Dabar visas jėgas atima saulės trūkumas. Nors negaliu skųstis – man patinka rūkas. Kai ryte pažvelgus pro langą nebematai kaimyninio namo ir atrodo, kad gyveni pasaulio pakrašty, o horizonte nieko nėra. Lyg gyventum melsvam puodely, o horizontas būtų jo kraštas. Tokiomis akimirkomis nesinori niekur kišti nosies, nes juk pasaulio vis tiek nėra. Norisi įsisupus į vilnonį pledą skaityt knygas ir laukt, kol ateis vakaras, užsidegs gatvės žibintai ir rūkas nusidažys blankia neonine šviesa. Tada išjungus namie visas lemputes stebėti, kaip pulsuoja migla.
Tris vakarus sėdėjau prie lempos ir maloniai knebinėjausi, nes mane sužavėjo ta schema. Nors iš tiesų turėjau visą krūvą kitų darbų, bet negalėjau atsispirti. Negalėjau sulaukti, kada pabaigsiu, bet iš tiesų kol paskutinįkart neįdūriau adatos ir nepaslėpiau siūlo, atrodė negražiai. Tik pabaigus darbą išryškėjo visas grožis. Nors ir matau trūkumų, kuriuos galėčiau ištaisyti, bet man vis tiek gražu.
Skirtukas knygai iškeliaus iš mano rankų, bet labai šaunu juos daryti, tad neatmetu galimybės, kad pagaminsiu dar bent kelis. Tik kitąkart galvosiu, kaip kitaip reikėtų uždėti nugarėlę – apsiūlėti dirbtinį veltinį ir kanvą – ilgas darbas. Gal reikėtų pagalvoti apie popieriaus galimybes.
Aida 16, trys siūlų gijos, spalvos taikytos iš akies. Nugarėlė – dirbtinis veltinis.
Iš tiesų šiemet norėčiau išmokti daugybės dalykų, bet pagalvojus iš naujo suprantu, kad nebūtina visko išmokti šiemet – dar turiu nemažai laiko, tad galiu truputį atsipalaiduoti ir nekibti į milijoną dalykų vienu metu.
