Geros nuotaikos užrašai


Wannabe
May 28, 2011, 12:30 pm
Filed under: kepiniai/baking, parduotuvės/shopping

Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad Paryžiuj nemažai pinigų palikau už saldėsius, ypač už “makaronus” (macaronsus). Labai lengvi, labai skanūs, visokiausių skonių ir laaabai gražūs. Tai va, žinau, kad galima tokius ir namie išsikept, tik kol kas mano pastangos buvo labai nevykusios ir nė nebandysiu čia demonstruot.

***

It’s not a secret that when I was in Paris, I spent quite a sum on pastries and especially macarons. They’re so light, so tasty, and soooo beautiful. I know you can make them at home, but my experiments always end up in a bin. I’m totally not getting something. Though I still hope I will conquer them one day.

Negaliu atsispirt visokiausiems saldumynams. Kai pradėjau dirbt, mano liemuo padidėjo keliais centimetrais, nes tiesiai prie biuro yra kepinių parduotuvėlė, už kampo – kita, už kito kampo – dar viena. Žodžiu, labai rizikinga, nes periodiškai bendradarbiai kursuoja žemyn “ko nors skanaus.” Taip vieną kartą bekursuodama užsukau į “Stiklių” Ponių laimę. Prisimenu, kai senais laikais “Ponių laimė” buvo Gedimino pr. ir atrodė kaip tikras stebuklas su savo įmantriais pyragaičiais. Dabar vitrinose irgi puikuojasi visokie tortai, sausainiai ir pyragėliai. O vieną dieną pastebėjau “makaronus”! Puoliau džiaugsmingai plot rankom, tačiau geriau įsižiūrėjau ir… išvaizda jie nė iš tolo neprilygo tiems, ragautiems Paryžiuj. Nusprendžiau, kad išvaizda – dar ne viskas, ir maišelyje parsinešiau kelis gražesnius avietinius ir šokoladinius “makaronus” į darbą. Ir… o nusivylime, matyt tų “makaronų” niekas neperka, nes atrodo, kad jie vitrinoj gulėjo amžių amžius. O jau galvojau, kad galėsiu pasidaryti sau mažąjį Paryžių kur prie Vilnelės. Gal visgi reikės rimčiau užsiimti kepimu.

***

I cannot resist sweet things and once I started working in my new job, my waist line has added a couple of centimeters to it. You know why? Because right beside my office there is a pastry shop, on a corner next to it – one more, and one or two more in a couple of minutes of walking distance. My colleagues are going downstairs a couple times a day for “something sweet”.  So one day looking for something new I wandered into “Stikliai” pastry shop. I remember when in the old days the shop was in another street and it looked like a miracle with all those wonderful cakes and cookies. They do have quite a selection today as well, and I discovered that they actually have macarons! I was delighted at first, but after a close inspection I saw that their looks aren’t that great. Anyway, it was on my list and I really wanted to try them out. So I brought them to work, made myself coffee and… what an unpleasant surprise, it seems that macarons are really unpopular and have stayed on a shelf for quite a while. And I secretly hoped to make a little Paris on a weekend. After all I probably should spend some time in a kitchen.



Touch Me! Yes You Can
May 27, 2010, 8:17 am
Filed under: knygelės/bookbinding, parduotuvės/shopping

Kartais elgiuosi visiškai neatsakingai. Kai darbas veja darbą, kai visokie reikalai užgriuvę pečius, betrūksta tik pasirašyti avantiūrai. Šįkart pasirašiau kelias savo knygeles atiduoti į vieną naują parduotuvę. Aišku, tam reikėjo spėriai suktis, bet jau šiandien knygelės iškeliavo į Kauną, kur šeštadienį 29 d. Laisvės al. 50A – 2 atsidarys nauja siūlų, aksesuarų ir kitų mielų daikčiukų parduotuvė “Žalios avys” (puslapis dar irgi neprinokęs). Kas būsit Kaune, nueikit apžiūrėti ir man papasakoti – labai smalsu.

***

Sometimes I’m oh so irresponsible. It especially happens when I already have loads of work and other chores. But what can one do if one is prone to saying yes to some things. This is how I ended up agreeing to make a couple of books for a new yarn and accessories store in Kaunas.

Tai – pirmas kartas, kai mano knygeles galima apžiūrėti, pačiupinėti ir paturėti gyvai (neskaitant Kokono mugės prieš Kalėdas), nes iki šiol knygelių namai buvo tik internetas. Įdomu, kaip joms patiks staipytis prieš žiūrovus.

***

This is a first time I’m sending my books to a shop where people can see them, touch them and get them. I wonder if the books will like showing themselves off.

Niekaip negalėjau apsispręsti, kokias knygeles gaminti: rimtas, prabangias, žaismingas, spalvingas, juokingas. Taigi gavosi kas gavosi. Tas krokodilas įsiprašė faktiškai paskutinę minutę – mirtinai norėjo užlipti ant viršelio, o su krokodilais aš juokauti nelinkusi. Veltinio gėlė visą pusdienį rinkosi spalvas, o knygelė su fimo sagutėmis, kurias kadais prieš šimtą metų gavau dovanų, matavosi įvairiausius priešlapius. O paskui visos susivyniojo į maišelį ir iškeliavo. Va taip va.

***

I couldn’t decide what kind of books to make: colorful, playful, serious, fancy, funny or anything else. Well, that’s what I came up with. That crocodile jumped on a cover on a last minute and I didn’t dare joking with crocodiles. The felt flower picked and chose its colors for half a day, and a book with polymer buttons I once got as a present tried on a bunch of endpapers. Then they all jumped on a bus and off they went to Kaunas.



Just so you know
January 14, 2009, 5:21 pm
Filed under: parduotuvės/shopping, šiaip/stuff

Kadangi dabar toli nuo namų retai išeinu, o ir Kalėdinėmis dovanomis kai kuriais atvejais teko rūpintis jau po Kalėdų, tai ieškojau gražių dovanų su pristatymu į namus ir greitai. Ir radau labai nuostabią žaislų krautuvėlę “Paukščių pienas”. Gal ir gerai, kad ji – tik internetinė, nes jei būtų tikra, tai nesusilaikyčiau ir norėčiau nupirkti viską. O dabar pasitenkinau “pasivaikščiojimų draugeliu” vienai nedidelei mergaitei. Kad būtų tikresnė reklama, pridėsiu, kad šitą draugelį gavau kitą dieną po apmokėjimo. Na ir operatyvumas!

ramblys

Just advertising this wonderful toy shop “Pauksciu pienas”. Beautiful toys, fast delivery… difficult to choose from. I think I’d buy everything in there if I could.



Kvapai vilioja mane

Viešėdama Klaipėdoje užtikau ypatingą aliejų parduotuvę, iš kur parsitempiau maišelį su avokadų, abrikosų kauliukų ir makadamijos riešutų aliejais ir dar parsitempiau džiovintų apelsinų žiedų. Ką su jais daryt -neįsivaizduoju, bet kvepia tai labai skaniai… todėl nusprendžiau juos pasilaikyti, kol sugalvosiu, ką iš jų gamint (kol kas svarstau apie mažutėlius kvepiančius dalykėlius, bet šiaip tie žiedai turėtų idealiai tikti savos gamybos muilui, tik aš dar ne tokia pažengusi šitoj srity). Tegul kol kas kvepina mano kambarius.

Bet kaip žinia, tokiems prabangiems dalykams kaip džiovinti apelsinų žiedai, reikia ir bent kiek prabangesnio laikymo būdo nei popierinis-plastikinis maišelis. Nes kas gi pagaliau laiko tokius puikius dalykus tokiuose negražiuose maišeliuose? Todėl gimė idėja pasigaminti mažulytį “vardinį” maišelį būtent žiedams laikyti. O kadangi siuvinėti mažus dalykus yra kur kas smagiau, nei siuvinėti “paklodes”, tai čiupau į ranką adatas, susiradau schemą, iš akies pasirinkau spalvas ir ant paprasčiausios 16 Aidos pasiuvinėjau žydinčių apelsinų.

Po to atėjo metas sudėtingesniems darbams – siuvinį įkomponuot į maišelį 🙂 Pradėkim nuo to, kad iš manęs ne kokia siuvėja, moku nusiūt tiesią siūlę ir labai tuo didžiuojuosi. Bet vis tiek prisiverčiau imt į rankas lietuvišką drobinę medžiagą ir kibti į darbą. Procesas buvo gan greitas ir nereikalaujantis ypač daug aukų (nei vienos traumos siuvimo metu). Konstrukcija nelabai apgalvota, bet jos trūkumus pastebėjau tik pasiuvusi maišelį ir nusprendžiau, kad kiekvienas mes turim savų trūkumų – maišelis irgi.

Dabar teks kibti į darbą ir gaminti naujos konstrukcijos “prabangų” maišelį levandų žiedams.



Nėr pasirinkimo
October 14, 2007, 4:29 pm
Filed under: medžiaga/fabric, parduotuvės/shopping, popierius/paper

Kadangi esu gražių popierių ir medžiagų gerbėja, niekaip nesuprantu, kodėl į Lietuvą niekas neveža įdomaus popieriaus. Jokių rankų darbo lapų, jokių įdomesnių raštų, tik tie patys nuobodūs balti ir spalvoti lapai. Reikia laaaabai gerai paieškoti, kad atrastum bent kažką įdomesnio. Įdomu, ar čia paklausos nėra, ar tiesiog tuo niekas neužsiima.

Mūsiškėm medžiagom aš daugiau-mažiau patenkinta. Yra tikrai neblogo lino ir medvilnės, o pastaraisiais metais net ir įdomių motyvų galima aptikti. Bet vis tiek būtų smagu pasidairyti ir į skandinavų medžiagas – jų medvilnė visai kitokiais raštais marginta, tad pasirinkimas būtų tikrai įdomesnis. Bet vėlgi, niekas į Lietuvą neimportuoja, niekur nenusipirksi. Labai gaila.

Tad labai džiaugiuos, kad šiandien į rankas jau pasiėmiau Marimekko meškas.



Klajonės
August 18, 2007, 7:23 pm
Filed under: parduotuvės/shopping, popierius/paper

Taigi kad jau vasara, tai norisi ištrūkti iš savojo miestelio ir pažiūrėti, kaip kitur žmonės gyvena. Ta proga nusprendėm išrūkti į laisvą dvasia miestą pailsėt nuo rutinos, pasisemti idėjų ir įkvėpt kitokio oro. O oras buvo tikrai puikus 🙂 bet miestas pasirodė dar puikesnis. Galėčiau ten gyventi… tikriausiai dar ir dėl to, kad rankdarbių parduotuvės ten toli gražu ne tokios kaip pas mus. O vargeli. Kai užėjau į popieriaus parduotuvę, tai galvojau, kad reikės mane iš ten išnešinėti – pati savo kojom neišeisiu, o jei išeisiu, tai būsiu ten savo kailį pardavusi. Tokia gausybė pačio įvairiausio popieriaus, kurį tik ir norisi liesti, čiupinėti, o po to į tašę krautis 🙂 ir dar tas velnio pardavėjas, kuris jau bepakuojant mano tikrai tikrai nedidelę krūvelę bedė pirštu į gretimą gulintį juodą lapą, dekoruotą auksinėm sakurų šakelėm, ir priminė, kad jis – rankų darbo ir labai gražus. Aha, pati matau kad labai gražus. Dabar jau gailiuosi, kad nepasiėmiau. Matyt teks dar sugrįžti, nes po tokios parduotuvės nebesinori į mūsiškį pasirinkimą žiūrėt.

Amsterdam



Keisti norai
July 24, 2007, 3:26 pm
Filed under: parduotuvės/shopping

Kartais man atrodo, kad parduotuvių darbuotojai tikriausiai galvoja, kad man galvoj trūksta poros varžtelių. Kai aš ateinu į popieriaus parduotuvę ir pusę valandos kamuoju pardavėją, versdama jį išnaršyti visas lentynas, daryti naujus užsakymus, klausinėju visokių kvailų klausimų, prašau, kad pasakytų, kiek vieno popieriaus lapų tilps į didesnį popieriaus lapą ir panašiai, o galiausiai pareiškiu, kad ateisiu rytoj ir jis man dar supjaustys lapus pageidaujamais dydžiais, man regis, jis galvoja, kad aš pati nežinau, ko noriu.
O kai ateinu į audinių parduotuvę ir paprašau padeginti man norimą audinį… jei aš būčiau pardavėja, nieko gero nepagalvočiau.

Man regis audinių ir popierių parduotuvėse jau jaučiuosi kaip namie 🙂

O vakar pagaliau nusičiupau lobį, apie kurį ilgai svajojau:

Paukstis