Man labai patinka rankdarbiauti. Kartais galvoju, gal išties norėčiau, kad mano darbas būtų rankdarbiai. Kad nereikėtų niekur eiti, kad galėčiau sėdėti nedidelėj studijoj ir gaminti, kurti, daryti. Bet tada staiga pagaunu save galvojant, ar man neatsibostų. Nes dabar tiek visko norisi išbandyt, bet žinau, kad jei nepavyks, tai galėsiu ramia širdim perdaryt, palikt kuriam laikui pagalvot. O jeigu tai būtų mano darbas, mano verslas, reikėtų tikriausiai pagaminti kur kas daugiau ir įdomu, ar tai vis dar būtų malonumas. Įtariu, kad malonumas tikrai būtų, bet kaip ir visuose kituose darbuose, ateitų akimirkų, kai pagalvotum, ar tikrai to nori. Na, ir žinoma, išvis klausimas, ar įmanoma Lietuvoje, kur tiek visų galų meistrų gyvena, pragyventi iš rankdarbių. Pati dažnai pastebiu, kad nuėjus į kokią galeriją neperku dalyko, nes „žinau, kaip pagaminti“, nors tikriausiai niekada pati sau nepasigaminsiu, nes nebus laiko, noro ar dar ko… Žodžiu, kol kas tiesiog rankdarbiauju savo malonumui, o kai ateis laikas, apsispręsiu.
Filed under: šiaip/stuff
Man atrodo aš turiu maniją. Tiesą sakant, net ne atrodo, bet tai tikra tiesa. Turiu maniją gražiems dalykams, ypač indams. Negaliu ramiai praeiti pro indų parduotuvę, nes paišytos lėkštės, grakštūs puodelių išlinkimai, rantyti krašteliai man sukelia pasigėrėjimą, norėjimą glausti prie krūtinės ir glostinėti glostinėti glostinėti. Na, tiesą sakant, naujų indų parduotuvėse galiu išsilaikyti gan ramiai, bet jei tai kokia senienų krautuvė, saugokit mane savo akyla akim. Nes būtinai turiu paliesti daugiau nei pusę ant lentynos sustatytų daiktų, apžiūrėti ir pačiupinėti. Įdomu įsivaizduoti, kam anksčiau priklausė tie indai, kokie patiekalai juose būdavo patiekiami, kokią arbatą gerdavo žmonės iš mažulyčių puodelių, kiek tokių indų buvo sudaužyta, ką veikė indų savininkai, ar tai buvo proginiai indai, o gal juose kasdien garuodavo patiekalai. Ir kartais koks nors lėkštės kraštelis mane pakeri taip, kad negaliu atsiplėšt. Ne, namie neturim pilnų pakampių sriubinių, kavos ir arbatos servizų, lėkščių ir lėkštučių skirtingiems metų laikams ir skirtingoms progoms. Tačiau yra indų, kuriuos branginu ir saugau, nes norėčiau juos perduoti kitai kartai. Ir man plyšta širdis, kai kas sudaužo mylimą indą. Ir taip, aš juos bandau suklijuoti, jei tik pavyksta. Pastebėjau, kad baislėkštės iš kokios Maximos dūžta kur kas rečiau nei patys gražiausi ir brangiausi indai. Kartais, jei koks labai patinkantis indas sudūžta vien dėl to, kad ant jo netyčia nukrito kokia pigi bjauri taurė, taip ir norisi už kompaniją sukulti ir ją.
Pastaruoju metu vis žiūrinėju indus, margintus įvairiomis uogomis. Matyt širdis jau šaukias vasaros saulėkaitos ir prisirpusių žemuogių. Nežinau, kas galėtų atsilaikyt prieš tokias grožybes.
Filed under: mezginiai/knits
Tada čiupau virbalus ir kibau į darbą. Bet kadangi pakeliui teko nudirbt dar ne vieną dalykėlį, tai kojinės gimė labai jau lėtai. Tačiau kas vakarą džiaugiausi, net jei prieš miegą tesugebėdavau numegzti tik vieną eilę.
Tačiau numezgusi pirmą kojinę pamačiau šviesą tunelio gale ir antrąją megzti jau buvo kur kas lengviau. Tiesą sakant, matyt atgijo seni įgūdžiai, nes paskutinįkart kojines mezgiau mokykloj, gal kokioj septintoj klasėj.
Na ir po dviejų mėnesių lėto darbo gavau rezultatą, kuris mane įkvėpė naujiems mezginiams. Dabar tik reikia kažkaip rasti bent truputį laiko.
Pagal M. Maksimovos knygą “Mezgimo abėcėlė”
Filed under: šiaip/stuff
Kaži, jei jūs atsibustumėt, o pro langą matytumėt tik ošiančias saulės nutviekstas pušis, gal ir jus užkluptų darbinga nuotaika. Gal ir jūs tuomet pultumėt kažką veikti.
Šiandien, nors švietė saulė, o lietum nė nekvepėjo, spėjau pamatyti vaivorykštės nuotrupas. Gavau gražiausią gimtadienio dovaną – gerą orą, gražių vaizdų ir energijos. Atrodo, tarsi gamta jau bustų pavasariui, šen bei ten kyštelėtų spalvų, lengviau atsikvėptų ir atsikratytų niūrios nuotaikos. Ir nors dar sustingusi, o šen bei ten matosi sniego lopinėliai, jau galima užuosti lengvą pavasario vėjo kvapą.
Geros nuotaikos užrašai 