Apsidairiau, kad namie turiu nemažai visokių siūlų likučių, o kai kurie tokie “likučiai” – beveik po visą kamuoliuką. Taigi nusprendžiau išbandyti šį tą man naujo mezgimo srityje – dabar tokias populiarias riešines – ir tuo pačiu panaudoti turimus siūlus, kurie liko nuo pirštinių mezgimo. Be jokių instrukcijų čiupau siūlus, adatą ir karoliukų maišelį. Susiradau ne tradicinį lietuviškų riešinių, o šiaip kažkokį pirštinių puošybos raštą ir kibau į darbą. Nesu mėgėja visko kruopščiai skaičiuoti, todėl tiesiog susivėriau 500+ karoliukų ir meldžiausi, kad užtektų vienai riešinei. Pats mezgimo procesas buvo gan malonus – karoliukų mezgimas buvo tarsi kokia budistų malda rankoje stumdant Japa mala (maldos karolius). 
Baigus vieną riešinę, kuri kaip pirmam kartui gavosi tikrai neblogai, susirūpinau, kad gali nebeužtekti siūlų antrai riešinei. Ne, šitos minties negalėjau pakelti – vos ne kaip iš anekdoto apie ūkininką, duoną ir lašinius… norėjau sunaudoti likučius, o teks pirkti naują siūlų kamuoliuką. Bet viltis – mano motina, tad nutariau pabandyti laimę ir pažiūrėti, kiek siūlų man visgi užteks. Užteko! Pritrūko tik siūlų paskutinei eilei… ką gi, antroji riešinė gavosi viena eile trumpesnė. Planavau jas padovanoti vienam žmogui, bet dėl tos vienos eilės matyt teks jas pasilaikyti sau, nes truputį gėda žinant apie tą trūkstamą eilę.
Looking around the house I found quite a stash of yarn lying around. So, of course, I immediatelly had to do something with it. Beaded wrist warmers was what I decided to knit. Ah, one more thing added to my “know how” of knitting. I threaded 500+ beads on my yarn and started. The process was immensely satisfying and reminded me a prayer using Japa mala.
When the first wrist warmer was done, I noticed that I might end up needing more yarn than I had. No way! The project was for using the stash and not for buying more yarn! So I tried my luck and… I was short of yarn for only one row… Yes, the second wrist warmer is now one row short, but I don’t really care except that I wanted to give them as a gift and now I’ll have to keep them for myself. Oh well, maybe next time I’ll do better.
Kadangi dabar toli nuo namų retai išeinu, o ir Kalėdinėmis dovanomis kai kuriais atvejais teko rūpintis jau po Kalėdų, tai ieškojau gražių dovanų su pristatymu į namus ir greitai. Ir radau labai nuostabią žaislų krautuvėlę “Paukščių pienas”. Gal ir gerai, kad ji – tik internetinė, nes jei būtų tikra, tai nesusilaikyčiau ir norėčiau nupirkti viską. O dabar pasitenkinau “pasivaikščiojimų draugeliu” vienai nedidelei mergaitei. Kad būtų tikresnė reklama, pridėsiu, kad šitą draugelį gavau kitą dieną po apmokėjimo. Na ir operatyvumas!
Just advertising this wonderful toy shop “Pauksciu pienas”. Beautiful toys, fast delivery… difficult to choose from. I think I’d buy everything in there if I could.
Gyvenime taip kartais bent jau man nutinka, kad būna sunku apsispręsti. Na tiesiog negali pasirinkti vieno iš dviejų – reikia abiejų. O ypač taip man nutinka žiemą, tiesą sakant, kiekvieną žiemą. Kai eini gatve spustelėjus šalčiui rankas susikišęs į kišenes ir jauti, kaip šąla pirštų galiukai. O sustojęs prie kiosko nusipirkti laikraščio privalai nusiimti pirštines ir šaldydamas jas iki raudonumo turi skaičiuoti centus sugrubusiais pirštais.
Tokiomis akimirkomis galvoju, kad reikėtų ypatingų pirštinių… ir pirštuotų, ir kumštinių viename. Nes juk su kumštinėmis žiemą kur kas šilčiau, o su pirštuotomis – patogiau. Bet juk nesimausi dviejų porų skirtingų pirštinių ant vienos rankos. Ir štai… genealioji mintis, seniai išrastas dviratis… pirštuotos ir kumštinės pirštinės viename!
Taigi traukiam siūlus, mezgimo knygą, truputį fantazijos kaip visa tai įgyvendinti ir žiūrim, ką turim. Siūlai mano mylimi “Ssh” Merino soft, virbalai Nr. 2.5 ir senoji sovietinė mezgimo knyga. Savaitėlė laiko ir gimsta pirštinės. Tikiu, kad patyrusioms mezgėjoms čia būtų gal kelių vakarų darbas, bet iki šiol mokėjau megzti tik kojines. Tiesą sakant, mokykloj kartą teko megzti pirštines… kumštines… gavosi abi gerokai skirtingų dydžių, nors akių dėjau tiek pat. Taigi nuo mokyklos laikų daugiau pirštinių nebemezgiau. O dabar štai va… galiu oficialiai savimi didžiuotis.
Pirštinės jau išbandytos ir turiu pasakyti – baisuliniškai geras daiktas, kai reikia skaičiuoti monetas, pasirašyti ant čekio ar fotografuoti. Šaunus išradimas. Jei mokat megzt pagal angliškas instrukcijas, galit pabandyti nusimegzti savo versiją.
Sometimes it happens that you have to choose. Often it’s between mittens or gloves, especially when your hands are freezing while you try to count cents at your local kiosk for a morning newspaper in winter. But there is a solution mitten-gloves or gloves with mitten tops.
After I tried knitting gloves in highschool and one was way bigger than another, my experiments with gloves were over for a long time. I always thought the only thing I can knit is socks, but… with loads of help of a book, my favorite “Ssh” Merino soft yarn, needles and a bit of imagination I got the result I’m really happy with. Yay, I can be so proud of myself. And the mitten-gloves have already been tested. Great for counting money, signing bills, taking pictures and so much more!
You can try knitting them yourself.
Aš sergu reta liga, kuri vadinasi – aviomanija. Baisingai mėgstu visokiausias avis. Jos tokios minkštos, švelnios ir pūkuotos, na ir aišku dar labai naudingos, nes duoda vilnos su kuria aš iki šiol taip ir nesusidraugavau. Bet avys man labai patinka. O dar man labai patinka avys su vardais.
Šitas nemažas keistos išraiškos aviukas Gideonas (tiesiog negaliu vadinti jo avinu, liežuvis nesiverčia), pavergė mano širdį jau senokai. Tad pridėjau truputį spalvų, kad atrodytų žaismingas, o ne nusiminęs ir kibau į darbą.
Pirma planavau siuvinėti lininiais DMC siūlais, bet po kelių kryželių mečiau šitą reikalą. Siaubingai jais nusivyliau – stori, nesuvaldomi ir negražiais kryželiais gulantys siūlai. Taigi pasirinkau melanžinius DMC, o pačią avį, kad prabangesnė ir oresnė būtų, išsiuvinėjau išlkiniais siūlais. Pirmąkart jais siuvinėjau – vienas malonumas, tikras džiaugsmas.
Vis dar neįsivaizduoju, ar rėminti jį ar kaip nors kitaip pritaikyti, bet man nesvarbu. Svarbiausia – Avis!
I have this rare disease called sheepmania. I love all kinds of sheep probably because they are so fuzzy, wolly and warm… and of course, they provide wool, but I haven’t managed to befriend it yet. I especially love sheep with names. So I immediately fell for this little sheep Gedeon. I simply had to cross-stitch it. I added some brightness, so it would seem more cheerful and got to work.
At first I wanted to cross-stitch it in DMC linen, but after a couple of stitches I changed my mind. Man, the linen thread was so thick and uncontrollable. So I took DMC thread and for a more dignified look I stitched the sheep itself in silk. This was my first time I stitched in silk and I loved it.
I haven’t decided whether to frame it or to use it in any other way, but it doesn’t matter. The most important thing is The Sheep!
Geros nuotaikos užrašai 