Geros nuotaikos užrašai

Mėgstu važiuoti viešuoji transportu, nes tuomet atsiranda laiko skylė sudėlioti visokias mintis, stebėti pakeleivius, žiūrėti per langą ar pamiegoti. Esu įsigudrinusi miegojimo viešajame transporte profesionalė – moku pramerkti akį kiekvienoje stotelėje, bet sugebu susapnuoti bent 5 sapnus. Bet pastarosios kelionės  namo iš darbo praskriejo su vąšeliu rankose.

***

I love using public transport. It’s a great gap of time to sort your thoughts, look through the window or at people, and even to sleep. I’m quite a professional sleeper on public transport. I open one eye at every stop, yet I manage to dream at least 5 dreams during that short trip. However, some of the latter trips home from work I spent with a crochet hook in hand. 

Pastaruoju metu ne milijonas laiko lieka rankdarbiams, bet nusprendžiau, kad šią vasarą nepasišiukšlinsiu ir nunersiu Ugniui naują kepurę, su kuria jis galbūt neatrodys kaip mergaitė. Ir šiaip… tiesiog nunersiu kepurę, nes jau pernai apie tai galvojau, bet taip ir neprisiruošiau.

***

I don’t have tons of time on my hands for crafting right now, but I decided that this summer I’ll be better and crochet Ugnius a new cap wearing which he might even look more like a boy than a girl.  I really thought of it last year, but it ended up being an unrealistic plan. 

Smagiausia buvo, kai jau teko primatuot dar nebaigtą kepurę Ugniui. Atsargiai laikydamas siūlų kamuolį rankoj ir pusę kepurės ant galvos, nutipeno iki veidrodžio.
– Ugniau, ar gera? – klausiu.
– Gera, tik truputį baisi, – juokdamasis atsako pilietis.

***

The funniest moment was when I was first trying to do the fitting. Holding a yarn ball in one hand and wearing a half-finished cap he carefully went to the mirror.
– Ugniau, is it good? – I asked him.
– Good, but a little bit scary, – answered my guy.

Tikrai nesu geriausia pasaulyje mezgėja. Nors ir įsivaizduoju, kad senatvėj sėdėsiu supamam krėsle ir kaip kokia Mis Marple megziu ką nors minkšto ir pūkuoto, bet įtariu, kad bus ne visai taip. Tikiuosi, kad bent jau konjakas ir cigaras bus, nes sulaukus garbaus amžiaus žalingų įpročių kaip ir nebėr, a?

***

I’m not the world’s best knitter. Even though I still hope to grow old sitting in a rocking chair and knitting something soft like Miss Marple, it might not be the case. Hopefully at least the cognac and cigar part of the old age stays true.

Bet kartais užeina noras pamegzti, o siūlų namų kampuose guli tikrai ne vienas kamuoliukas. Ir karoliukų – ne vienas maišiukas. Tai taip va imi žmogus ir veri veri veri,  paskui mezi, vynioji be jokių minčių, tik skaičiuoji karoliukus tarp pirštų.

***

Sometimes, however, I have a craving for knitting. My treasury of yarn and beads is quite large I can’t complain. So I can start threading the beads and knitting on a whim. No thoughts required, just the counting the beads between fingers.

Tik daugiau nesirinksiu blizgių karoliukų. Mano galva – matiniai kur kas geriau išryškina raštą. Bet Kalėdų seniui į dantis nieks nežiūri, ypač jei tas Kalėdų senis pabaiginėja riešines pirmą valandą nakties prieš įteikimo ceremoniją.

***

Next time I would probably choose matte beads because the pattern would be more definite.  But no one is looking at the Santa Claus bag especially if the Santa Claus is finishing the wristwarmers at 1 a.m on the day of the gift giving.

Vilnonės kojinės – nuo ankstyvo rudens iki vėlyvo pavasario. Panašu, kad toks galėtų būti mano moto. Be šiltų kojinių negaliu žengti nė žingsnio, nes šlepečių ne itin mėgstu, o ir batų su kailiais neturiu. Tiesą sakant, kol nešildo, kojines pasiimu net į lovą. Gal reikėtų atsikratyti šito įpročio, bet taaaip šilta.

***

Not a day without wool socks from early autumn till late spring. I think that could be my motto alright.  I don’t really wear slippers at home or have shoes with fur inside. Actually I even take my socks to bed while the heating is still off. Maybe it would be a good idea to get rid of the habit, but it’s sooo warm.

Svajoju kada nors gyvenime nusimegzti kojines/meno kūrinį, na tokias visokias su pynėm raštais ir panašiai. Kol kas tenkinuosi paprastom kojinėm ir vis tiek kaskart džiaugiuosi kaip vaikas, kai pagaliau galiu įkišti savo kojas į ką tik nuo virbalų nuimtas kojines. Ypač jei spalva džiugina akį, o šita tikrai džiugina. Tam, kas sugalvojo pereinančių spalvų kojinių siūlus skirčiau premiją. Nieko nedarai, o kojinės vis tiek gražios.

***

I’d love to knit some fancy work of art socks one day. Something with braids or fair isle or anything else, but for now I’m as happy as a child with every pair of simple new socks I finish especially if I love the colors. And I do love the color of these ones. I think the person who thought of the sock yarn should be awarded. You don’t really have to do anything for your socks to look good.

Šįkart naudojau Steinbach Wolle “Soceknwolle Color”  008 spalvą. Tikras rudenėlis.

***

This time I used Steinbach Wolle “Soceknwolle Color”  008 color. True autumn feeling.

Yra tokių drabužių, kuriuos dėvėti gali metų metus. Savo spintoje turiu (ir iki šiol vilkiu) rūbų, kuriems daugiau nei dešimt metų, bet nuo to jie nė kiek ne blogesni. Gal net dar geresni, nes yra sukaupę daugybę prisiminimų. Vaikų drabužiai tikrai ne tokie ilgaamžiai ir linkę leistis į kelionę po kitų namus. Bet tokio neilgaamžio drabužio dar neteko turėti. Trys minutės – maždaug toks buvo drabužio vilkėjimo laikas!

***

There are clothes that can last for a lifetime. I actually have and wear some clothes for more than ten years and they carry loads of memories. Children’s clothes are not long-lasting and are usually prone to traveling to other closets in other houses. However this one beat all the records. Three minutes! That’s how long you can wear it.

Pradėjusi ruoštis Ugniaus krikštynoms  nusprendžiau pamaloninti manyje esančią rankdarbių mėgėją ir bet kažkiek prisidėti prie krikštynų drabužių. Į siuvimo džiungles leistis nenorėjau, bet mintis maloniai leisti laiką su vąšeliu rankose man patiko. Taigi… baltas rūbas, tebūnie skraistė, kaip kokiam nykštukui iš pasakos. Nėriau iš japoniško žurnalo, Madame Tricote “Camilla” medvilniniais siūlais.Keli vakarai ir pelerina – baigta. Piliečiui labai patiko matuotis matuotis matuotis, bėgti prie veidrodžio ir tampyti už raištelių.

***

When I started preparing for Ugnius’ christening, I decided to treat a crafter in me and make something. I didn’t want to go into the jungle of sewing, but I enjoyed an idea of crochet pleasures. I chose a Japanese pattern and used Madame Tricote “Camilla” cotton. In a couple of evenings a white cape was born. Ugnius liked trying it on and running to the mirror to see.

Bet pasirodė, kad tos pelerinos reikia lygiai trims minutėms pastovėti bažnyčioje! Och… Dabar ji pagarbiai kabo svetainėje ant spintos, negaliu prisiversti paslėpti – vis žvilgteriu. Nors gal jau būtų metas padėti į kokią dėžutę.

***

But then it appeared that you only need a cape for three minutes in Church! Oh…  Now it hangs proudly in my living room. I know it would be about time to put it in a box, but I can’t do that. I keep looking at it from time to time.

Photo by Loreta from Allthebeautifulthings

Čia pelerinos šlovės akimirka.

***

This is a moment of fame.