Kol gražuolės lietuvaitės vis šaltais rudens vakarais ir speiguotomis žiemos dienomis puikuojasi nuogais pilvais, auskarais bambose ir šmėžuojančiais apatiniais, pasaulis madingai gręžiasi į sveikatą ir slepia apatinius. Japonai pirmieji pamėgo pilvo šildiklius haramaki ir šią madą siunčia į pasaulio gatves. Nenuostabu, kad haramaki kilo iš Japonijos – tokia juosta, padengta grandinių šarvu, saugojo samurajų pilvus nuo 16 amžiaus. Tiesa, dabar haramaki kur kas stilingesni.
Aš madų vaikytis nepuolu, tačiau šiuo metu, kai vis didėjantis pilvas ima lįsti iš mylimiausių marškinėlių, tokia pilvo juosta pasirodė itin praktiškas dalykas. Tiesa, dabar dar šilta ir man reikia ne tiek šildymo, kiek apsaugos nuo vėjo ir saulės, todėl nenorėjau labai šiltos juostos.
Teko gerokai paplušėti, kol radau juodo medvilninio trikotažo. Tiesa, norėtųsi įvairesnių spalvų ir raštų trikotažo, bet panašu, kad Lietuvoj tokie būna tik iš viskozės ar poliesterio. Pasistengus visgi pavyko rasti įvairesnių spalvų medvilninio trikotažo, tad čiupau po pusmetrį juodo ir jūros bangos audinio (vėliau paaiškėjo, kad tokio pusmetrio užteks dviem storom arba keturiom plonom juostom) ir kibau į darbą.
Pamokėlę, kaip pasigaminti haramaki galima rasti čia. Tačiau aš savąjį gaminau iš viengubo, o ne iš dvigubo trikotažo sluoksnio, todėl viskas vyko greičiau ir paprasčiau, kiek tai gali būti siuvant trikotažinį audinį. Pirmąkart bandžiau kirpti, matuoti ir siųti trikotažą. Šiuo atveju tikrai tinka taisyklė: “Devynis kartus pamatuok, o dešimtą – kirpk.”
Beje, tokios pilvo juostos ne tik stilingos. Jos tinka ir tiems, kurie mėgsta naudoti senus daiktus, nes jas kuo puikiausiai galima pasigaminti iš senų patinkančių marškinėlių.
Filed under: dekupažas/decoupage
Džiunglėse, o kartais ir drabužių spintose, tūno tigrai ir kitokie linksmi žvėrys. Jie visai nebaisūs ir truputį baikštūs. Žvėrys – dresiruoti ir gali net kokią lopšinę sudainuoti.
Žvėrys tie – geri, bet priėjus per arti, gali urgzti ir miauksėti, kad drabužių nepaliestum. Nes šie žvėrys saugos mažo žmogučio pasaulį.
O dar džiunglių tankmėje krykštauja vaikų gauja. Jie balionais moja ir saldainius maumoja.
Šiaip tradiciškai mes traukiam į turgų šeštadienio rytais ir prisigaudom įvairiausių įspūdžių ir tuo pačiu paremiam lietuvių ūkininkus, senelius ir babytes ir kitus visokio plauko piliečius pirkdami maisto produktus ir įvairius reikalingus ir nelabai reikalingus daiktus. Bet šįsyk visai netradiciškai į turgų išsiruošėm ir sekmadienio rytą. Tiesa, tai buvo ne įprastas turgus, o Vilniaus mokytojų namų kiemelyje organizuotas pirmasis Blusų turgus. Buvo smalsu pažiūrėt, kas ir ką pardavinės. O pardavinėjo daugiausiai visokių senų rūbų, naudojamų ir nelabai naudojamų dalykų, rankų darbo kūrinių. Tiesa, pastarųjų buvo vos keletas. Bet manau, kad jei šio turgaus tradicija gyvuos ir toliau, norinčių tapti pardavėjais ir “išsivalyti” savo namus atsiras ir daugiau nei šįkart.
Aplinka buvo tikrai šauni – daug įvairių spalvotų keistuoliškų žmonių, skraidančios karvės ir vienišas ant scenos krašto sėdintis, turgų stebintis meškiukas. O dar buvo japoniški “dvipirščiai” batai, mediniai akiniai su gausybe skylučių, projektoriaus korpusas, prieskoniai ir kelios dėžės plokštelių. Jei šis Blusų turgus gyvuos ir toliau, gal ir aš apieškosiu savo namus – manau, kad turiu daiktų, kurių kam nors gali prireikti labiau nei man.
Atrodo, kad kažkas nusprendė, jog mūsų žemei trūksta vandens, todėl čiupo laistytuvą ir ėmė beveik nesustodamas pilti vandenį. Šiaip lietus man visai nekliudo, o kai sėdžiu namuose ir mėgaujuosi kava su sausainiais – lietus man visai nė motais. Bet kai man atostogos, norėčiau, kad lytų šiek tiek mažiau. Aišku, galima išvykti į šiltuosius kraštus, ridinėtis baltame smėlyje ir mirkti žydrame vandenyje. Arba šlaistytis užsienio miestuose ir atrasti ką nors naujo. Bet jei dėl kokių nors priežasčių atostogas tenka praleisti čia ir lietus priverčia sėdėti namuose, tenka imtis kokių nors mažyčių atostoginių rankdarbių.
Taigi susiradau nedidelę schemutę ir kibau į darbą. Tiesa, kai reikėjo padaryti apvadus (backstich’ą), norėjau spjauti ir mesti siuvinį į šoną – kažkodėl labai nenatūraliai iš pradžių tie apvadai atrodė. Bet kaip man dažnai nutinka su siuviniais, kai padarau paskutinį dygsnį, viskas stoja į savo vietas. Kur panaudosiu šį mažylį – dar nežinau, bet ką nors sugalvosiu.
Siuvinėjau ant Aida 16, 2 DMC siūliukų gijomis, 9 spalvos, spalvos rinktos iš akies.
Mažai jums lietaus ir daug gero oro.
Filed under: receptai/recipes
Karštą vasaros dieną visai nesinori stovėti prie viryklės ir braukti prakaitą, bet kai pagalvoji, kad žiemą atsidarius indelį pajusi vasaros kvapą, nieko kito nelieka, kaip tik čiupti krepšį ir eiti uogauti… arba eiti į turgų. Jei atvirai, neįsivaizduoju, kaip tos babytės skaudančiom nugarom prirenka tiek uogų. Ir labai tikiuosi, kad jos nenaudoja draudžiamų “šukų” (tikriausiai tikiuosi veltui). Na, bet palaikyti vietines babytes kur kas geriau nei palaikyti pramonės magnatus ir prekybos tinklus (kuriuos vis tiek tenka palaikyti perkant uogienei taip reikalingą cukrų). 
Tai va… einam mėlyniaut į mišką arba į turgų, tada apsirūpinam cukraus atsargom ir 1 citrina.
O tada… tada po truputį gimsta mėlynių uogienė. Pilam mėlynes, cukrų, ir 1 citrinos sultis ir 4 šaukštus vandens į puodą ir verdam. Verdam, kol užverda, tada 10 minučių verdam ant mažos ugnies, o paskui dar apie 20-25 minutes verdam ant kaitrios ugnies. Žodžiu, verdam tol, kol uogienė ima tirštėti. Nukeliam nuo ugnies, palaukiam porą minutėlių ir pilam į indelius. Užsukam dangtelius ir – vasara užkonservuota mėlynių uogienėje.
Viriau pagal knygą “101 naudingi patarimai. Vaisių konservavimas.” Taip pat užkonservavau ir avietinę vasarą.
Geros nuotaikos užrašai 