Filed under: siuviniai/embroidery
Mums dar vaikystėj skuba išaiškint, kad gyvenimas – ne rožėm klotas, o net jei ir rožėm, tai tos rožės nemenkai spygliuotos. Bet iš tikrųjų tai kaip būtų gera įsisukt į kokį rožyną ir niekieno nepastebėtai susirangius tylutėliai pasėdėt ir pauostyt orą.
***
Even as children we keep hearing that life isn’t a path of roses and even if it were roses have thorns. But wouldn’t it be so wonderful to secretly creep into some rose yard and sit there for hours smelling the air.
Neprisimenu, kokiu tiksliai būdų, bet tikrai žinau, kad kažkada kartą mama savo kosmetikos stalčiuje prieš galybę metų laikė mažulytį rožių aliejaus indelį. O, kaip jis kvepėjo! Tarsi koks tūkstantis rožių tuose keliuose mililitruose. Slapta atsidarydavau jį ir uostydavau, nes tai buvo toks tolimas, nepažįstamas ir neatrastas kvapas.
***
I don’t remember how it came to our house but my mom had a tiny bottle of rose oil in her cosmetics drawer. Oh it smelled like thousands of roses in these couple drops. I used to secretly open it and smell it. The smell was so foreign, so distant, so strange.
Dabar namie teturiu rožių vandens. Pirkau vienam kepiniui, bet to vandens, atrodo, devynios galybės. Kartais atsidarau ir uostau, kartais ragauju, kartais tepuosi veidą ir nešiojuosi tą kvapą su savimi, ypač jei rytas paskenęs rūke.
***
I only have some rose water in my cupboard. Sometimes I open the bottle and smell it, sometimes I taste it, and sometimes I wash my face with it to carry this smell longer especially if the morning is sinking in fog.
Gal ir žvilgnis taptų bent kiek daugiau rožinis.
***
Maybe I’ll start looking at things in a rosy light.
Filed under: siuvimas/sewing
Kam nepasitaiko dienų, kai nėra kuo apsirengti? Man pasitaiko ir gan dažnai, nors atrodo rūbų spintoj visai netrūksta, o kelis kartus per metus po porą maišų atiduodu į Caritą. Bet vis tiek kartais kaip nėr tinkamų drabužių, taip nėr.
***
Sometimes I wonder if there are people in the world who’ve never experienced that “nothing to wear” syndrome. I definitely have that from time to time even though my closet is full with clothes up to the brim, but somehow they’re not right.
Vasarai įpusėjus atradau nuostabų dalyką – drabužius transformerius. Na, kai iš vieno drabužio gali pasidaryti kelis modelius. Tiesa, mano kišenė ne tokia stora, kad galėčiau lengva ranka pulti pirkti. Pavyzdžiui, nuostabioji Donna Karan “Infinity” suknelė už 900 dolerių graži, bet kaina labai negraži.
***
In the middle of summer I found these wonderful transformer clothes – those you can rewrap and modify into a couple of models. These are great except for the price. The wonderfully beautiful Donna Karan Infinity dress for $900 is gorgeous, but the price bites.
Todėl nusprendžiau leistis į dar vieną kelionę kartu su siuvimo mašina ir pažiūrėti, kas gausis. Jei nebūčiau tokia atidėliotoja, jei nebūtų užklupę tokie milžiniški karščiai ir dar daugybė jei, suknelė dienos šviesą būtų išvydusi tikrai anksčiau nei vasaros pabaiga. Bet svarbiausia, kad turiu ją ir kainavo ji man vos 50 Lt, cha! A, tiesa, dar man kainavo daug galvos laužymo, bet pilkosioms ląstelėms darbo per daug nebūna.
***
So I decided to go on a sewing journey and see what comes out of it. Maybe it would have seen the world much earlier if it wasn’t sooo hot, or if I wasn’t such a procrastinator or if anything else. Anyway, I have it now and only for $20, ha! Surely, it cost me some mind puzzling games, but brain training is always good, right?
Kad būtų saugiau, kelionės pradžioje pasikviečiau nuostabią siuvėją mamą. Ir staiga supratau, kodėl anksčiau niekada nesiuvau drabužių. Tiesiog man siuvimas yra nuotykis, o mano mamai – rimtas darbas. Bet, ačiū, mama, už pagalbą su iškarpa. Paskui likau viena, tad teko užsidėti šalmą, prisisegti saugos diržus ir leistis į džiungles.
***
I asked my mom, an experiences seamstress, to join me on this journey. But here I found out the main difference between the two of us. Sewing for me is an adventure, and a serious work for my mom. However, thanks, mom, for the help with the pattern. After that I was left on my own. So buckle the safety belt, put on a helmet and here you go.
Tik, jei mama būtų pamačiusi, kaip aš tą suknelę siuvu, manau, tikrai būtų atėmusi iš manęs siuvimo mašinos vairavimo teises. Nes kai neapsikentusi daigstydama užmoviau suknelę ant kompiuterio kėdės atlošo vietoj manekeno… na, niekas apie tai nežino.
***
If only my mom saw how this dress came to life, I’m pretty sure she would have taken away my sewing license. But nobody knows of that time when I dressed my computer chair as a mannequin when basting… nobody knows.
Yra kur tobulėti, tikrai yra, bet man tinka, net jei kokia siūlė ir kreivesnė. Pagaliau, kas ten susigaudys, kai nuėjusi pietauti su drauge pasirodysi viena suknele, o grįžusi iš “damų kambariuko” jau vilkėsi visiškai kita suknia ir taip gal kokius penkis kartus iš eilės. Visi žiūrės į suknelę, ne į siūles.
***
Oh I do have where to perfect that dress, but I’m happy even if the seams are not all that even. After all, who will care about the seams when you keep changing your dress five or maybe more times. Everyone will look at a dress.
Taigi sakau, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Ir kelionės, ir suknelės (kurios dar gali tapti ir palaidinėm ant džinsų, ir sijonais prie marškinių).
***
So all is well what ends well… journeys as well as dresses that can also become blouses or skirts as a matter of fact.
Geros nuotaikos užrašai 