Geros nuotaikos užrašai


Mumiai puola
July 26, 2008, 4:40 pm
Filed under: daikteliauju/thirfting, šiaip/stuff

Labai mėgstu Tove Jansson išgalvotą Trolių Mumių šeimyną ir labai džiaugiuosi, kad lietuviškai išverstos net aštuonios šaunios knygos (keturi tomai). Prisimenu, vaikystėje dažnai skaitydavau apie šiuos padarėlius, bet dabar, vėl skaitydama šias knygas, kaskart atrandu naujų dalykų.

O dar labai mėgstu Skandinavų dizainą. Tokį paprastą, naminį ir jaukiai minimalistinį. Kuo tai susiję su Troliais Mumiais? Ogi tuo, kad namie pradėjo kauptis ir toliau sėkmingai kaupiasi Trolių Mumių indų kolekcija. Šiaip viena šauniausių dovanų Kalėdoms būtų kokia nors Trolių Mumių lėkštė ar puodelis na ar dar kas nors. Net nežinau, nuo ko viskas prasidėjo, bet labai staiga “užreikėjo” Mumių puodo, tada iš kelionės į Helsinkį parsivežiau antrą Mumių puodą ir dar blusų turguje pirktą Mumių bliūdą. O šiandien bevaikštinėjant po šaunųjį lietuvišką mūsų mini-blusų turgų pavyko rasti tikrą lobį – Mumių lėkštelę ant sienos. Pardavėjas matyt nelabai suprato lėkštelės vertės, todėl pardavė mažiausiai 10 kartų pigiau nei ji parduodama interneto aukcionuose. Man tik įdomu, iš kur jis gavo originalią “Arabia” lėkštelę. Galėtų turėti ir daugiau – aš neprieštaraučiau.

Taigi taigi “Moonshine” – naujas mano kolekcijos eksponatas. Ne veltui prieš įsigyjant pirmąjį Mumių puodelį mane perspėjo – Mumių indai turi vieną bjaurią savybę – kolekcionuotis. Tikra tiesa… bet kol kas ta savybė man visai netrukdo.

O kodėl šitas įrašas bloge apie rankdarbius? Na, sakykim “thrift shopping” yra viena “rankdarbių” rūšių, kurią labai mėgstu 🙂



Mokytis iš klaidų…
July 24, 2008, 7:20 pm
Filed under: rankdarbiaujam/making, siuviniai/embroidery

… niekada nevėlu. Pasiuvusi maišelį apelsinų žiedams pastebėjau, kad dėl medžiagos kietumo užtraukiant maišelį vis tiek lieka tarpų, pro kuriuos gali išbyrėti žiedai. Tiesa, kadangi apelsinų žiedai didesni, labai nesijaudinau, bet pagavojau, kad levandų žiedams teks ieškoti naujos konstrukcijos, kuri leistų maišelį uždaryti sandariau. Sugalvojau, kad užsegimas spaudėmis bus puiki išeitis, tad kibau į darbą.

Turiu pasakyt, kad iš manęs siuvėja prastoka ir reikia pagauti už uodegos “TĄ momentą”, kad atsisėsčiau prie siuvimo mašinos ir imčiau siūt. Iš pažiūros atrodo, ką čia tą maišelį siūt – viens du ir viskas. Bet prasėdėjau prie maišelio visą pavakarę. A, bet čia tikriausiai dar ir dėl to, kad jokių schemų nesibraižiau ir viską dariau iš akies. Atkerpam ten, pridedam ten, prisiuvam ten… aha, čia truputį trūksta… na ką, užlenksim taip ir bus liuks…

Maždaug taip visada atrodo mano siuvimo procesai. Bet jau jei ką pasiuvu, tai baisingai savimi didžiuojuosi kokias porą dienų. Net nežinau kodėl, nes darau daug visokių rankdarbių, bet siūti dalykai visada sukelia kažkokią euforiją (kai jau būna pasiūti, o ne siuvimo procese, nes procese kartais tenka ir nusikeikt). Gal būtent dėl to, kad taip nelengvai sekasi susidraugauti su siuvimu, taip džiaugiuosi padarytais darbais.

Be to, man šituos maišelius patinka “gaminti”, nes prieš tai galiu smagiai palengva niekur neskubėdama siuvinėti mažulytį paveiksliuką ir žinoti, kad jis nenuguls kur į stalčių, o ras savo vietą ir bus kasdien matomas. O dar, siuvinėjant tokius mažus darbelius visada galima rinktis siūlų spalvas savarankiškai – labai mėgstu knistis po turimų siūlų arsenalą ir parinkinėti spalvas.

Šitam maišely jau ilsis levandų žiedai ir laukia, kol kada nutūps naujos Kvepsės pilvelyje.



Popieriaus pasaulyje
July 17, 2008, 3:32 pm
Filed under: pamokėlės/tutorial, popierius/paper, rankdarbiaujam/making

Viskas prasidėjo nuo to, kai gavau puikią dovaną ir šiltą laiškutį rankų darbo voke iš Magiškosios merginos. Rankų darbo popierius mane sužavėjo ir patraukė taip, kad rankos niežėjo kuo greičiau išbandyti popieriaus gaminimo procesą.

Taigi nusprendžiau paaksperimentuoti. Susiradau internete aiškią popieriaus gaminimo pamoką ir nusprendžiau kibti į darbą.

Prisiplėšiau 3 puodelius popieriaus (tiesą sakant, “Istorijų” žurnalo paskutinius skirsnius, kurie būna atspausdinti tarsi ant “knyginio”, o ne ant “žurnalinio” popieriaus). Nusitempiau viską į virtuvę, čiupau “blenderį” (tikriausiai nelabai pradžiuginau kaimynus 11 vakaro pradėdama malti popierių), užpyliau popierių vandeniu ir maliau maliau maliau ir dar truputį pamaliau. Dar įpyliau vandens, nes pasirodė per tiršta (vėliau paaiškėjo, kad net įpylus dar vandens buvo per tiršta). Tada įdėjau cinamono porą šaukštų, nes norėjau, kad visas popierius kvepėtų cinamonu ir viską gerai išmaišiau.

Tada čiupau savo tinklelį (pirkau plokščią  koštuvą parduotuvėje) ir samtį (nes tinklelis netilpo į puodą, kuriame buvo popieriaus mišinys). Pyliau mišinį samčiu ant tinklelio ir bandžiau išlyginti. Pribėriau žolelių, kad būtų įdomiau. Paspaudžiau rankomis, kad nusunkčiau kažkiek vandens, o tada užverčiau tinklelį gerąja puse ant rankšluosčio ir toliau nuspaudinėjau vandenį kempinėle. Spaudžiau vandenį tol, kol popierius atšoko nuo tinklelio, o tada perkėliau lakštą ant sviestinio popieriaus ir išnešiau džiovinti.

Kadangi spalva pasirodė per tamsi, į likusią masę įmaišiau baltų akrilinių dažų (nedarykit taip, vaikai, nes paaiškėjo, kad išdžiūvus popieriui akriliniai dažai jį sukietina ir jis netenka lankstumo). Bet tuo pačiu atradau, kad kuo skystesnė popieriaus masė, tuo plonesnį popierių galima pasidaryti. Todėl jei darysiu kitą bandymą, vandens nepagailėsiu. Manau, kad kitą bandymą tikrai darysiu, nes nors terlionės ir nemažai, bet kaip smagu pamatyti rezultatą. Be to, šiokia tokia ekologija – šitaip perdirbti galima įvairiausią popierių. Tiesa, jei naudojami laikraščiai ar žurnalai, reikia įsitikinti, kad popierius gerai susimalė, nes kitaip sukloję popierių galit aptikti laikraščių atplaišėlių su tekstais. Kita vertus, gal taip dar įdomiau.

Na o tie, kurie neturi ūpo gaminti rankų darbo popierių patys, gali pasidairyti rankdarbių parduotuvėse – gal jau bus pagaminto.

P.S. Pastebėjau, kad palyginus lygintuvu popierius kiek suplonėja. Aha aha, ką tik gavau puikų patarimą iš Magiškosios merginos, kuris gal dar kam pravers – dar šlapią popierių kočėlu pakočiot, kad plonesnis būtų.



Skanios smulkmenos
July 13, 2008, 9:42 am
Filed under: šiaip/stuff

Kaip gera kartais būna gauti mažų netikėtų dovanų. Ypač vasarą, kai taip karšta, kad nesinori nieko, tik lindėti pavėsyje su šaltos kavos puodeliu, valgyti ką tik iš šaldytuvo ištrauktas trešnes ir kalbėti su žmogumi, kuris tave supranta. Kalbėti apie paprastus dalykus, kurie niekuo neįpareigoja. Ačiū Loretai ne tik už nepaprastai mielą, netikėtą ir jaukią dovaną, bet ir už jaukius pokalbius prie kavos. Aišku, su jos nuotraukom maniškės nesilygina, bet privalėjau parodyti greitaigreitutėliai.

Taip miela ir jauku laikyti ją rankoje. Jei būtų didesnė, galėčiau miegoti darbe 🙂 bet dabar ji tokio tobulo dydžio, kaip tos nuvogtos valandos per pietų pertraukas.



Kvapai vilioja mane

Viešėdama Klaipėdoje užtikau ypatingą aliejų parduotuvę, iš kur parsitempiau maišelį su avokadų, abrikosų kauliukų ir makadamijos riešutų aliejais ir dar parsitempiau džiovintų apelsinų žiedų. Ką su jais daryt -neįsivaizduoju, bet kvepia tai labai skaniai… todėl nusprendžiau juos pasilaikyti, kol sugalvosiu, ką iš jų gamint (kol kas svarstau apie mažutėlius kvepiančius dalykėlius, bet šiaip tie žiedai turėtų idealiai tikti savos gamybos muilui, tik aš dar ne tokia pažengusi šitoj srity). Tegul kol kas kvepina mano kambarius.

Bet kaip žinia, tokiems prabangiems dalykams kaip džiovinti apelsinų žiedai, reikia ir bent kiek prabangesnio laikymo būdo nei popierinis-plastikinis maišelis. Nes kas gi pagaliau laiko tokius puikius dalykus tokiuose negražiuose maišeliuose? Todėl gimė idėja pasigaminti mažulytį “vardinį” maišelį būtent žiedams laikyti. O kadangi siuvinėti mažus dalykus yra kur kas smagiau, nei siuvinėti “paklodes”, tai čiupau į ranką adatas, susiradau schemą, iš akies pasirinkau spalvas ir ant paprasčiausios 16 Aidos pasiuvinėjau žydinčių apelsinų.

Po to atėjo metas sudėtingesniems darbams – siuvinį įkomponuot į maišelį 🙂 Pradėkim nuo to, kad iš manęs ne kokia siuvėja, moku nusiūt tiesią siūlę ir labai tuo didžiuojuosi. Bet vis tiek prisiverčiau imt į rankas lietuvišką drobinę medžiagą ir kibti į darbą. Procesas buvo gan greitas ir nereikalaujantis ypač daug aukų (nei vienos traumos siuvimo metu). Konstrukcija nelabai apgalvota, bet jos trūkumus pastebėjau tik pasiuvusi maišelį ir nusprendžiau, kad kiekvienas mes turim savų trūkumų – maišelis irgi.

Dabar teks kibti į darbą ir gaminti naujos konstrukcijos “prabangų” maišelį levandų žiedams.



Laimingas paukštukas
July 9, 2008, 6:39 pm
Filed under: dekupažas/decoupage, rankdarbiaujam/making

Kai kažkada dar žiemą specialiųjų mokyklų auklėtinių darbelių mugėje pamačiau šį paukštuką, negalėjau atsispirti… dabar truputį gailiuosi, kad nenusipirkau viso zoologijos sodo, nes pirisimenu, kad buvo ir kiškučių, ir arkliukų – paprastos medinės “dėlionės”, bet padarytos su meile, surinkus visą laimę iš širdies kampelių. Kodėl taip manau? Nes mačiau, kaip spindėjo to berniuko akys.

Taigi paukštukas pražiemojo namuose ant stalo išrinktas į dalis ir belaukdamas, kada galės pražysti. Nuo pat tos akimirkos, kai atsidūrė mano rankinuke, jis žinojo, kad jam bus lemta žydėti, tik nežinojo, kokie žiedai išsiskleis. Nors laukti teko vėlyvo pavasario, bet paukštukas buvo kantrus ir nesiskundė. Jis laukė gerų emocijų, šilumos ir idėjos. Ir vieną dieną idėja pagaliau atėjo, tad čiupau ją už uodegos ir greitai greitutėliai puoliau žydinti paukščiuką mažais rausvais žiedais. Paukštukas spurdėjo iš džiaugsmo atsiradus kiekvienam naujam žiedui.

Ir štai, šiandien jis buvo išleistas pirmą kartą paskraidyti. Jis žino, kad greitai bus išleistas skraidyti kitur, bet šiandien mes džiaugėmės aguonine pieva.



Mėlynės šokolade
July 6, 2008, 6:04 pm
Filed under: kepiniai/baking, receptai/recipes

Kai bobulytės prie parduotuvės išsidėlioja stiklainius su braškėmis, žemuogėmis ir pagaliau mėlynėmis, taip ir norisi prisipirkti kalnus uogų ir kažką iš jų meistrauti… kažką, kas gomuriu švelniai leidžiasi žemyn.

Išnaršiusi visus receptus niekur neradau sau tinkamo, tokio, koks gimė mano fantazijoje. Todėl čiupau knygą, išsirinkau paprastą receptą ir tada modifikavau jį taip, kaip norėjau. Pirma kiek abejojau, kas iš to išeis, bet rezultatas gavosi labai valgomas 🙂

Taigi modifikuotas receptas jūsų akims ir skrandžiui.

Šokoladiniai keksiukai su mėlynėmis

Produktai

200 g miltų

50 g kakavos

1,5 a.š. kepimo miltelių

2 š. greitai paruošiamų avižų dribsnių

100 g baltojo cukraus

50 g tamsaus rudojo cukraus

2 kiaušiniai

100 g sviesto

100 ml pieno arba kefyro

1,5 stiklinės šviežių mėlynių

1 a.š. vanilės esencijos

1 š. klevų sirupo (jei norisi)

50 g. tarkuoto šokolado (jei norisi)

Gaminam

Viename dubenyje išmaišyti visus sausus komponentus. Kitame dubenyje suplakti visus skystus ingridientus: kiaušinius, drungną ištirpintą sviestą, kambario temperatūros pieną, vanilės esenciją (taip pat galima įpilti klevų sirupo, jei yra).

Kad uogos tešloje pasiskirstytų tolygiai, jas išmaišykite su 3 šaukštais sausos masės. Likusią sausą masę sumaišyti su kiaušinių, sviesto ir pieno mišiniu. Sudėti sausoje masėje apvoliotas mėlynes. Sumaišyti vientisą masę (maišyti kuo trumpiau). Jei masė atrodys per sausa, įpilti dar šaukštą kitą pieno.

Mase pripildyti 2/3 formelių aukščio. Kepti 185-200 ˚C apie 25 min.

Labai svarbu neperkepti, bet kadangi keksiukai su mėlynėmis, gan sunku patikrinti mediniu pagaliuku – jei įdursit į mėlynę, taip ir liksit nesupratę, ar keksiukai jau iškepę. Geriau stebėkit keksiukų viršų ir žiūrėkit, kad nebūtų apskrudęs – turi būti tik gražiai rudas. Geriau ištraukti per anksti ir apžiūrėjus, jei trūks, dar pakepti.

Jei neturit rudojo cukraus – nieko baisaus, pakeiskit jį baltuoju cukrum. Beje, geroji naujiena, tikro tamsaus rudojo cukraus ir kitų šaunių dalykų maistui galima nusipirkti Vilniuje, Gedimino pr. 9 „Marks&Spencer“ parduotuvės maisto skyriuje.

Skanaus!