Filed under: šiaip/stuff
Būna, kad kartkartėm sėdžiu ilgai naktimis su puodeliu arbatos rankose, galvoje sukasi daugybė minčių ir projektų, o rankos nekyla dirbti. Atrodo, galėtum griebtis ir to, ir kito, bet tik sėdi suglebęs ir nenori pasijudint iš vietos. Ir jautiesi pavargęs tarsi būtum nukeliavęs šimtus kilometrų, bet mintimis. Dabar pasiilgstu tvankių vasaros naktų ir sėdėjimo balkone, kai turi bent pateisinamą priežastį nieko neveikt – kai karštis per dieną atima visas jėgas. Dabar visas jėgas atima saulės trūkumas. Nors negaliu skųstis – man patinka rūkas. Kai ryte pažvelgus pro langą nebematai kaimyninio namo ir atrodo, kad gyveni pasaulio pakrašty, o horizonte nieko nėra. Lyg gyventum melsvam puodely, o horizontas būtų jo kraštas. Tokiomis akimirkomis nesinori niekur kišti nosies, nes juk pasaulio vis tiek nėra. Norisi įsisupus į vilnonį pledą skaityt knygas ir laukt, kol ateis vakaras, užsidegs gatvės žibintai ir rūkas nusidažys blankia neonine šviesa. Tada išjungus namie visas lemputes stebėti, kaip pulsuoja migla.
1 Comment so far
Leave a comment
Geros nuotaikos užrašai 
Koks grožis ir kaip jauku žiurint i foto. Manau, dar jaukiau tam kambary…
Comment by Egle December 11, 2014 @ 2:13 pm